Kalba / Język

CookiesAccept

Šiame puslapyje naudojami slapukai (cookies) svetainės lankomumui stebėti

Sužinoti daugiau

Sutinku


 







Login Form

Dabar svetainėje 13 svečiai (-ių) ir narių nėra

872846
Today
Yesterday
This Week
Last Week
This Month
Last Month
All days
576
1118
2545
865003
14491
27801
872846

Your IP: 54.224.103.239
nuo 2014 m. kovo 20d.

Ekskursija i Krasnagrūdą

 Spalio 6 dieną mūsų mokyklos ketvirtokai susiruošė į Krasnagrūdą, tiksliau, sumanė aplankyti Krasnagrūdos dvarelį ir tai buvo puiki mintis. Mokiniams – nauja negirdėta vieta. Kaip tik išmeldėme puikų orą – saulutė švietė nuo pat ryto. Rudens laiku čia ypač gražu…

Prie pat dvarelio mus pasitiko puiki vadovė, kuri pradžioje papasakojo apie šią vietą. Krasnagrūda – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, netoli Seinų. Čia stovi skaudžiai išgyvenusio Antrąjį pasaulinį karą poeto ir rašytojo Česlovo Milošo senelio brolio dvaras.

Įsikūręs tarp senųjų medžių, ant šlaito, nusileidžiančio į ežerą, netoli Lenkijos ir Lietuvos sienos. Šis dvaras mūsų krašte gimusiam poetui buvo vienas iš mieliausių širdžiai Europos kampelių. Tai lėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos, jaunuolio priesaikos ir meilės paslaptys, kurias eilėse minėjo dar ir senatvėje. 2011 m. birželio 30 d., minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, Krasnagrūdoje buvo atidarytas Tarptautinis dialogo centras.

Po to mūsų gidė pakvietė pasižiūrėti trumpo filmuko apie Česlovą Milošą. Vėliau mes visi pasidalijom į dvi grupes. Dalis mokinių erdvioje, šviesioje salėje galėjo naudotis mikroskopais ir pamatyti kaip atrodo uodo išsiurbtas kraujas, musės sparnas ar žievės „vidus”. Mokiniai sužinojo, kur ir kokiose keistose medžio vietose gyvena geniai, žodžiu, savo akimis pamatėme genio būstus. Drauge išėjome į parką ir ten prisirinkome rudeninių spalvotų lapų, žolynų, kurie mums vėliau buvo naudingi ruošiant darbelius. Bevaikštant ir besigrožint gamta, pastebėjome net bebrų gyvenvietę. Mes patys įsitikinome, kad tame parke tikras rojus gyvūnams, o ypač paukščiams. Pasak gidės, per ištisus metus čia praskrenda milijonai sparnuočių, kai kurie net pasilieka ir susiveja čia savo lizdus.

Pavaikštinėję vėl sugrįžome į dvarelį ir pasigaminome atvirukus, knygų skirtukus. Čia mums naudingi buvo iš lauko atsinešti lapai, augalų stiebeliai... Po valandėlės nusileidome nuo kalniuko į kitą pastatą. Čia vyravo labai „meniška atmosfera“. Grojo rami muzika, ant sienų kabojo įvairūs rankų darbai – paveikslai, molio, siūlų, dirbiniai. Mus pakvietė prie aukšto ilgo stalo ir tuomet kiekvienas ant drobės rašė Česlovo Milošo eilėraščio „Berniukas“ eilutes bei šalia įamžino paties autoriaus portretą. Laikas greitai prabėgo, o savo darbus pasiėmėme drauge.

Pabaigai takeliu nusileidome į nuostabią vietelę – prie ramaus, apaugusio medžiais ežero. Uždegėme laužą ir išsikepėme dešrelių. Mus palepino turbūt paskutiniai šio rudens saulės spinduliai, dar pačiulbėjo paukščiai, tyvuliavo švarut švarutėlis ežero vanduo, šlamėjo įvairiaspalviai medžių lapai.

 

Mūsų kelionė nors trumpa, bet prasminga. Drauge pabendravom, arčiau susipažinom, pasvajojom, atsipalaidavom, bet svarbiausia, aplankėm vietą, kuria verta didžiuotis ir džiaugtis. Juk tai dar vienas mūsų krašto turtas.