Kalba / Język

CookiesAccept

Šiame puslapyje naudojami slapukai (cookies) svetainės lankomumui stebėti

Sužinoti daugiau

Sutinku


 







Login Form

Dabar svetainėje 16 svečiai (-ių) ir narių nėra

1457871
Today
Yesterday
This Week
Last Week
This Month
Last Month
All days
383
676
2391
1449661
17934
24192
1457871

Your IP: 3.226.241.176
nuo 2014 m. kovo 20d.

Gimnazijos pirmokų integracinė išvyka

Š. m. rugsėjo 17 d. išvykome lankyti Lietuvos ir Lenkijos kraštovaizdžių. Tai buvo gimnazijos pirmokų integracinė kelionė. Pirmiausiai vykome į Seinus. Sustojome ties A. Baranausko paminklu, kur mokyt. O. Vaznelienė tarė kelis žodžius apie Seinų vyskupą. Vėliau nuėjome į gražią, aukštą, barokinio stiliaus Seinų baziliką. Tai vienas gražiausių Seinų pastatų. Didžiuliai skliautai sudaro įspūdingą vaizdą. Vertingiausias bazilikos turtas – XV a. Dievo Motinos skulptūra.

Bazilikoje taip pat yra 1907 m. Jono Garlevičiaus pastatyti neobarokinio stiliaus vargonai. Nuo 1993 m. bazilikoje vyksta kametiniai vargonų koncertai pavadinimu „Juniores Priores Organoriums Seinensis“. Ji gausiai lankoma piligrimų, keliautojų ir indulgencijos prašytojų. 1956 m. kovo 19 d. bazilika buvo įtraukta į Palenkės vaivadijos istorinių paminklų sąrašą.

            Po valandėlės vykome į Berznyko kapines. Tai garbinga Lietuvos karių palaidojimo vieta. Jie žuvo karinio konflikto su Lenkija metu mūšyje, įvykusiame 1920 m. rugsėjo 22-23 d., kiek į pietus nuo Berznyko. Būtent šie įvykiai turėjo lemti pietų Sūduvos valstybinę priklausomybę. Tą liūdną istoriją pasakojo istorijos mokytoja ir bendraklasiai.

Džiaugėmės, kad nors akimirką galėjome pastovėti prie šių bebaimių narsuolių kapų.

Vėliau lankėmės vietoje, kur 1945 m. gegužės 16 d. vyko Kalniškės mūšis. Čia sovietų kariuomenė patyrė itin didelių nuostolių. Tai liūdesio, laisvės troškimo ir drąsos kupina vieta. Buvome nustelbę partizanų drąsa, ryžtu ir laisvės troškimu. 1988 m. palaidojimo vietoje pastatytas kryžius. Vietą pažymėjo ir kryžių pagamino bei pastatė Kalniškės mūšio dalyvis Edmundas Austrevičius. Į kalną mes kopėme su didžiuliu susidomėjimu, nes žinojome, kad galėsime pamatyti garbės kryžius mirusiems partizanams. Labai mums patiko pasivaikščiojimas miškelio takais, kol pasiekėme tą iškilią vietą.

Po to važiavome į Salomėjos Nėries gimtinę Vilkaviškio apskrityje, Kiršiuose. Salomėja Nėris yra viena garsiausių Lietuvos poečių. Ji gimė Kiršiuose 1904 m. lapkričio 17 d. Ji turėjo du brolius Bronių ir Viktorą bei seserį Onutę. Poetė buvo vyriausia šeimoje. Tėvas –apsišvietęs žmogus, jaunystėje net palaikė ryšius su knygnešiais.

Motina – Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, kaip ir visi giminės, išsiskyrė religingumu, apmaldomu, vienas jos brolis buvo kunigas. 1922 m. Salomėja susituokė su skulptūrininku Bernardu Buču. Susilaukė sūnaus, kuris buvo labai užsidaręs savyje, niekur nesirodydavo. Mūsų gidė mums pasakojo, kad prieš mirtį, dar ne taip ir seniai, pačiam nematant jis buvo nufotografuotas prie bičių avilių.

Salomėja Nėris savo kūryboje sudėjo džiaugsmus ir negandas. Eilėraščiuose poetė rašė, kaip mėgo žiūrėti į žvaigždes, laipioti po medžių šakas ir sėdėti prie upės. Lankydamiesi jos tėviškėlėje matėme alyvas, prie kurių poetė mėgo sėdėti, regėjome kreivas, išsišakojusias obelis, kurių šakų pavėsyje Salomėja kurdavo, žiūrėdavo į krentančias žvaigždes.

Poetės gimtinėje mus priėmė jos marti ir pavaišino dar tų laikų išlikusių obelų vaisiais. Salomėjos gimtinėje buvo taip šilta, pilna meilės ir savitumo. Mes jautėme, lyg poetės dvasia būtų kartu su mumis. Nusifotografavome prie paminklo skirto Salomėjos Nėries atminimui.

Paežerių dvaras yra Paežerių kaime, Vilkaviškio rajono savivaldybėje. Paežerių dvaro sodyba išsiskiria tuo, kad yra vienas ryškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Stilingus dviejų aukštų Paežerių dvaro rūmus suprojektavo žymus architektas Martynas Knakfusas. Vertinga dvaro sodybos kompozicija, planinė erdvinė struktūra. Vertingiausi – gerai išsilaikę dvaro rūmai su vertingu interjeru. Rūmai pasižymi ypatingu puošnumu ir meniškumu. Aplink labai ramu, tylu, jauku, ošia šimtametis ąžuolas, prie kurio visi drauge nusifotografavome.

Įdomus Vilkaviškio krašto muziejus. Čia veikia nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos: sūduvių „šeimynstubė“, prieškario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis. Atskiroje salėje parengta ekspozicija, skirta muziejaus mecenatei dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei ir jos šeimos istorijai.

Muziejuje galėjome apžiūrėti etnografijos ir buities ekspozicijas. Sužinojome, jog čia rengiamos įvairios edukacinės programos vaikams: pristatomas suvalkietiškas tautiškas kostiumas, supažindinama su senovės Sūduvos krašto valstiečių kasdieniais darbais, gyvenimo būdu.

Vaikams rengiamos edukacinės programos, kuriose supažindinama, kaip seniau rankomis buvo mušamas sviestas, čia pat jis ir ragaujamas, pasakojama apie liną ir jo gamybos kelią.

Mūsų gidė parodė mums įdomius senovinius daiktus, kuriuos matėme pirmą kartą: labai dailiai apdirbtą seną dėžutę laikyti smulkmenoms, spąstus pelėms gaudyti, indą musėms gaudyti ir pan. Kiekvienas smalsuolis pabandė sukti akmenines girnas, pasisvėrė senovinėmis svarstyklėmis.

Vilkaviškio krašto muziejuje mus nustebino edukacinė pamokėlė apie vaistažoles su žolininke. Ji pasakojo apie žoleles gydančias žaizdas ir peršalimus. Po išsamaus pasakojimo atsigaivinome žolelių arbata.

Pabaigoje apžiūrėjome Vilkaviškio apylinkes iš 17 m. aukščio Belvederio bokšto, o rudens metu ji ypač graži.

Grįždami namo užsukome į trijų valstybių – Lenkijos, Lietuvos ir Kaliningrado sienų santaką (Wisztyniec). Mes visi čia lankėmės pirmą kartą. Raginame nuvykti ir Jus!

Po kupinos įspūdžių dienelės buvome pavargę, bet laimingi, nes kelionė buvo nuostabi...

                                                                                                                                                      

Karolina Krakauskaitė

I B klasės mokinė