Kalba / Język

CookiesAccept

Šiame puslapyje naudojami slapukai (cookies) svetainės lankomumui stebėti

Sužinoti daugiau

Sutinku


 







Login Form

Dabar svetainėje 15 svečiai (-ių) ir narių nėra

1256572
Today
Yesterday
This Week
Last Week
This Month
Last Month
All days
180
667
4525
1246677
10727
20649
1256572

Your IP: 3.231.212.98
nuo 2014 m. kovo 20d.

Pirmokų "Laisvalaikio kertelė" - Adventas

Adventas – tai  darbo ir dvasinio apsivalymo, pasirengimo
malonei  šventas laikas

 Šį kartą „Laisvalaikio kertelės’’ dalyviai, ankščiau negu eilinį  šeštadienį atsikėlę, skubėjo į bažnyčią. Čia kunigas Marius papasakojo apie advento vainiko reikšmę ir rarotų žvakę. Vėliau visą grupę nusivedė prie Marijos dangun ėmimo paveikslo. Pirmokai suskaičiavo angeliukus. Tik nežinia kodėl vieniems atrodė, jog jų yra vienas arba devyni, kitiems – dešimt ar vienuolika. Turbūt čia vyko koki stebuklai! Kunigas vaikams parodė urną, kurioje yra Šlynakiemio kaimo žemė su partizanų krauju. Mokinukai susijaudinę iš visos širdies kartojo: „Aš esu lietuvė ( -is )“ . Vėliau vadovaujami vikaro, sugiedojo tautinę giesmę.

Po to išvykos dakyviai vingiuotais laukų  takeliais nukeliavo į savo draugės Ievutės tėvų, močiutės ir pramočiutės namus. Čia buvo jauku, šilta ir nuoširdu. Kai vaikai pasidžiaugė  svetingumu, išgėrė kompoto ir suvalgė picos, jų laukė dvasinė puota. Didžiojo  kambario centre degė žvakė.  Aplink ją buvo paruoštos vietelės susėsti . Vaikai gerėjosi šviesa. Vėliau kiekvienas gavo po mažią žvakelę, kurią užsižiebė nuo didžiulės žvakės liepnos. Dalijamos šviesos nesumažėjo, o buvo vis daugiau.  Vaikai  vienas kitam tiesė aukso spindulėlius ir nuoširdžiai sakė gerus žodžius,  viens kitą apkabindami. Ten kur yra šviesa, yra gyvybė, džiaugsmas, taika ir meilė, noras dirbti ir dalintis.

Močiutės Irenos kambaryje vaikai klausė neseniai viešėjusios Punske Onos Jautakės apsakymo „ Kalėdų močiutė“.  Savaime aišku, jeigu yra Kalėdų Senelis, turi būti ir Kalėdų Močiutė.  Įdomu, ką ji veikia? Visai lengvai atspėsite – Kalėdų Močiutė prieš kalėdas siuva lėles, dažo žaisliukus, mezga vaikučiams raštuotus nėrinius ir vilnones kojines. Žinia, kad ji kepa sausainius papuoštus širdelėmis, snaigėmis ir kakavos milteliais. Likus laiko, ji daro kalėdinius atvirukus ir atlieka dar daug visokių nesuskaičiuojamų darbų, kad kūčių vakarą Kalėdų Senelis viską šitą galėtų įteikti per sapnų dureles kam? – aišku VAIKAM.

Pirmokai, įkvepti geros šviesos, padėjo močiutei Irenai lipdyti sausainėlius, nuoširdžiai fotografavos su Ievutės prosenele, darė eglutei grandinę ir ruošė kalėdinius atvirukus.

Laikas greit prabėgo. Tėveliai pasiilgę savo vaikų pradėjo rinktis jų pasiimti. O čia staigmena... vaikai dar neskuba namo. „Brangieji tėveliai, turite įminti mįslę“.  Pavyzdžiui, tokią: - „Mažas vabalėlis – aukštus namus stato“. Jei mama ar tėtis  atspėjo, kad tai skruzdė,  „išsipirkę“ vaiką, galėjo laimingai važiuotii namo. Su vaikais iškeliavo ir dailus angelėlis, paslaptingai nutūpęs prie vis liesnojančių žvakių.

Nuotaika buvo ištikrųjų išskirtinė. Ievutės močiutė  taip pergyveno susitikimą, kad net eilėraštį sudėjo:

 

Kas čia striksi nuo pat ryto,

Kas čia dedas nematyto ? –

Tai vaikučiai pirmokučiai,

Ponios Natalijos mokinukai.

 

 Bažnytėlėj pastrepsėjo,

Dar maldelę sukalbėjo.

Lyg kiškučiai per laukus –

Pas Ievutę į svečius.

 

Valgėme visi picas,

Žiebėm advento žvakes,

Į grupes pasidalijom,

Gerų darbų mes nebijom.

 

Lipdėm blizgiais atvirukus,

Pynėm eglei papuošalus,

Bet mieliausia už visus –

Kept kvapnius pyragėlius.

 

Kiek žvakučių, tiek vaikučių –

Tiek švelnių, mielų širdučių.

Lig Kalėdų, lig šventų

Jie atsižada ožių.

 

Ir mergaitės, ir berniukai,

Nuostabūs šie mokinukai,

Gal už tai tokie geri,

Kad keturias mokytojas turi.

 

Mokytojoms padėką jaučia,

Jos lyg mamos vaikus glaudžia.

Gėrio, meilės ir švelnumo,

Ugdo širdis lig didumo.