Kalba / Język

CookiesAccept

Šiame puslapyje naudojami slapukai (cookies) svetainės lankomumui stebėti

Sužinoti daugiau

Sutinku


 







Login Form

Dabar svetainėje 14 svečiai (-ių) ir narių nėra

1169788
Today
Yesterday
This Week
Last Week
This Month
Last Month
All days
176
532
3643
1160401
12038
16249
1169788

Your IP: 35.173.48.224
nuo 2014 m. kovo 20d.

Pirmokų "Laisvalaikio kertelė"

Inovacija
Pirmokų  „Laisvalaikio kertelė“

 

Šalia kelio skansenas ir „Užeiga“

 „Laisvalaikio kertelės“ dalyviai susitiko skansene: svirnelyje klausė pasakėlės, kūrė kompozicijas, kluone žaidė, šoko, dainavo, o vėliau „Užeigoje“suvalgė labai skanius pietus. Laikas greit praėjo. Visi buvo patenkinti ir laimingi.  Ką pirmokai pasisėmę iš kertelės ir ką joje paliko:

„Drugelis pievoje“

Atskrido drugelis. Atsitūpė šalia kito drugelio, kuris tupėjo ant žiedo.

-          Ką tu darai? – paklausė atskridęs drugys.

-          Aš geriu nektarą.

Drugeliai apsilaižė. Netoli pamatė pelytę, kuri kramtė sūrį. Drugeliai pakėlė sparnelius ir laimingi nuskrido  ieškoti nektaro.

                                   Kompoziciją  sudėliojo ir apie ją papasakojo: Lidija, Darija, Olivija ir Ernestas

 

„Krenta saldaniai“

Buvo tamsu ir baisu. Pūtė vėjas. Po kiemą vaikščiojo viščiukai. Staiga pradėjo iš dangaus kristi dideli saldainiai. Toliau viščiukai bijojo. Nušvito saulė. Kieme pasidarė tvarka. Saulė padovanojo viščiukams lietsargius. Paukščiukai pasislėpė po  lietsargiais ir valgė saldainius. Pasidarė linksma ir smagu, ir skanu , ir sveika, nes saldainiai buvo iš braškių, obuolių ir bananų.

                                                Kūrinį paruošė ir apie jį papasakojo Ievutė, Tomas ir Patrikas

 

„Nebaigta pasaka“

Ežere plaukiojo Undinė. Pamatė ji akmenį ir nuplaukė prie jo. Pas Undinę atėjo Besmegenis, bet jis nemėgo vandens. Pūtė smarkus vėjas. Besmegenis pamatė virstančią eglę. Visi išsigando. Ir prasidėjo viskas iš naujo... Ežere plaukiojo Undinė. Pamatė ji akmenį ir nuplaukė prie jo. Pas Undinę atėjo Besmegenis, bet jis nemėgo vandens. Pūtė smarkus vėjas. Besmegenis pamatė virstančią eglę. Visi išsigando. Ir prasidėjo viskas iš naujo. Ežere plaukiojo Undinė...

Darbelius paruošė ir apie juos pasaką sukūrė Laisvė, Matas ir Konradas

„Lietaus skėčiai“

Gyveno trys skėčiai. Kai lijo jie išėjo laukan pasivaikščioti. Papūtė vėjas ir vienas skėtis apsivertė aukštyn koja. Vėjas jį  iškėlė labai aukštai, palei pačius debesis. Skėtis pradūrė debesį ir iš jo pradėjo kristi šermukšniai, pupos ir linų sėklos. Mergaitės rinko šermukšnius ir darė sau apyrankes, o mamos rinko pupeles ir linų sėklas. Iš pupelių mamos virė sriubą. O vaikai  iš semenų virė košę ir dainavo:

„Virė virė košę,

Vaikai atsilošę.

Man buvo.

Tau buvo.

O jiems ir neliko.“

Piešė, klijavo, pasakojo ir dainavo Anelytė, Viktorija ir Greta; dainuoti padėjo –klasiokai

 


 Kiaušinių pasakėkės

Gamta ima puoštis žaliu rūbu ir džiugina savo spalvomis. Bundanti žemė dovanoja mums šventinę nuotaiką. Mes irgi norime prisidėti prie spalvingos nuotaikos kūrimo ir ruošiame velykinius margučius.

Kodėl Velykų simbolis yra kiaušinis? Margučiai simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės asiradimą, gyvenimo atnaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Mes kiaušinius marginame spalvotais popierėliais. Žaisti spalvomis ir emocijomis  yra labai smagu. Taip pat įdomu  klausyti „Kiaušinių pasakų“, kurias parašė Vytautas V. Landsbergis. Taigi prasidėjus šventei vaikai, mama ir tėtis susėda už stalo. Ant jo - daugybė margučių. Staiga kiaušiniai pradeda pasakoti istorijas. Paskaitykite trečiojo margučio sugalvotą istoriją ir net nepajusite, kaip rankose atsiras Vytauto V. Landsbergio knyga. Ir tuoj pat  perskaitysite visų dešimties kiaušinių pasakėles.

            Ėmė sekti pasakėlę

Trečias storas kiaušinėlis:

-          Kai Velykos jau ateina,

Gaidys gieda smagią dainą!

            Vaikai dažo margučius,

            Lapės dažos nagučius,

            Savo kailį dažo vilkas,

            Kad nebūrų šitoks pilkas.

 

Parskrenda gandrai galingi,

Suka lizdą, kas netingi,

Sprogsta pamiškėj kačiukai –

Netikri, tik augaliukai…

            Daug pavasarį pagundų –

            Paukščiai puošias, medžiai bunda.

            Vištos eina į garažą –

            Ten dažų dėžutės mažos.

Mums jos liepia nusiprausti,

Ir po smėlį nesirausti,

Ir kur buvę ir nebuvę –

Mes suriedam į virtuvę.

            Ten mamytės mus nudažo,

            Ir mes tampam baisiai gražūs –

            Mėlini, žali, spalvoti,

            Paskui pradedam kvailioti:

Susidaužti – kas kiečiausias,

Nuriedėti – kas greičiausias,

Po stalu arba po lova,

Visi mėgstam šitą kovą…

            O paskui, - kiaušinis murma, -

            Kas į turgų, kas į burną,

Dovanoti mus ne gėda –

Dėdei, mamai, broliui, tėčiui.

Tik neduokit mūsų tiems,

Tinginiams ir tinginėms,

Kurių nepraustos rankytės,

Nepaklotos dar lovytės…

 

            Mes, „Laisvalaikio kertelės” dalyvia, tikrai netinginėliai. Namuose prie velykinio stalo  prikursime linksmų istorijų, karštų linkėjimų, vaidinimėlių, …  Paskui šoksim ir dainuosim, ir karštai pasibučiuosim. Linksmybės ir gerumo užteks visiems metams!

                                                           Pirmokų „Laisvalaikio kertelės” dalyviai


 

 Kai knygas draudė

Pagaliau pavasaris. Saulutė vis šilčiau žvelgia pro lagą ir šildo Kaziuko rankas. Berniukas stipriai laiko knygą ir garsiai kartoja skiemenis:

- … bee, ca ca, dū, da….

Staiga pasigirsta bildesys ir į vidų įsibrauna trys žandarai. Jėga išplėšia iš vaiko rankų knygą.

- Greičiau sakyk, iš kur ėmiai šį šlamštą?

Berniukas taip išsigąsta, kad lyg perkūno trenktas sugraudžia ne savo balsu:

- Kaip iš kur? Nagi iš šuns būdos!

- Neišauklėtas, durnas bastrys! – sušunka iš pykčio paraudęs sargybinis. Žandarai su įkarščiu ima vartyti patalynes, puodus, spintas. Pavargę ir nieko nesuradę, keikdami išeina.

Kaziukas atsikvėpia. Nežino, ar džiaugtis, kad išsigelbėjo, ar gėdytis, kad išdavė paslaptį. Mat tėvas parneštas knygas ištikrųjų slėpdavo šunio būdoje.

            Taip buvo 1901 metais. Kazys,  gražiai pergyvenęs gyvenimą seniai jau iškeliavo pas Dievulį. Šiandien jo proanūkas Tomukas laisvai mokos ir skaito lietuviškai. Iš senelio pasakojimų jis žino, kad nevisada taip buvę. Kaip gali jis atsidėkoti? Tomas nori būtinai pagerbti knygnešių sunkų darbą.

            O kaip Kovo 16-tąją šventė „Pirmokų laisvalaikio kertelės” dalyviai? Ogi, gerai apsitarę ir plačiau sužinoję apie mūs krašto knygnešius, nusprendė patys pabūti „knygnešiais”. Sukaupę įdomių, vertingų knygų rinkinį iškeliavo į miestelį. Sutiktus praeivius pasveikinę su Knygnešių diena ir padovanodavo knygą. Pirmokams talkino vyresnieji draugai ketvirtokai. Džiaugėmė, kad  įžiebta šviesa negęta. Kol žmogus norės  tobulėti, knyga bus vertinama ir reikalinga.

 

                                                           Pirmokų „Laisvalaikio kertelės dalyviai”

 

 


Apie tuos, kurie vystosi

Iš diedulių ir anūkų laisvalaikio akimirkų


Vėlinės

Vėlinių ženklus įminę,  lankėme seniausias Punsko kapines: bažnyčios, evengelikų, žydų ir senąsias.

Prieš išeidami į kelionę,  S. Norkaus name -  gaudėme akimirką ir „filozofavome“ apie gyvenimą, mirtį, dangų ir žemę.

 Bažnyčios aikštėje šokome „aguonėlės gyvenimo‘‘ šokį.

Palikome diemedžio žiedus bažnyčios kapinių kleve.

Svarbiausia gyvenimo akimirka yra dabar.

Kuo nuoširdžiau džiaugėmės gyvenimu, tuo labiau jis mus šildė.

 

Adventas – tai  darbo ir dvasinio apsivalymo, pasirengimo
malonei  šventas laikas

 Šį kartą „Laisvalaikio kertelės’’ dalyviai, ankščiau negu eilinį  šeštadienį atsikėlę, skubėjo į bažnyčią. Čia kunigas Marius papasakojo apie advento vainiko reikšmę ir rarotų žvakę. Vėliau visą grupę nusivedė prie Marijos dangun ėmimo paveikslo. Pirmokai suskaičiavo angeliukus. Tik nežinia kodėl vieniems atrodė, jog jų yra vienas arba devyni, kitiems – dešimt ar vienuolika. Turbūt čia vyko koki stebuklai! Kunigas vaikams parodė urną, kurioje yra Šlynakiemio kaimo žemė su partizanų krauju. Mokinukai susijaudinę iš visos širdies kartojo: „Aš esu lietuvė ( -is )“ . Vėliau vadovaujami vikaro, sugiedojo tautinę giesmę.

Po to išvykos dakyviai vingiuotais laukų  takeliais nukeliavo į savo draugės Ievutės tėvų, močiutės ir pramočiutės namus. Čia buvo jauku, šilta ir nuoširdu. Kai vaikai pasidžiaugė  svetingumu, išgėrė kompoto ir suvalgė picos, jų laukė dvasinė puota. Didžiojo  kambario centre degė žvakė.  Aplink ją buvo paruoštos vietelės susėsti . Vaikai gerėjosi šviesa. Vėliau kiekvienas gavo po mažią žvakelę, kurią užsižiebė nuo didžiulės žvakės liepnos. Dalijamos šviesos nesumažėjo, o buvo vis daugiau.  Vaikai  vienas kitam tiesė aukso spindulėlius ir nuoširdžiai sakė gerus žodžius,  viens kitą apkabindami. Ten kur yra šviesa, yra gyvybė, džiaugsmas, taika ir meilė, noras dirbti ir dalintis.

Močiutės Irenos kambaryje vaikai klausė neseniai viešėjusios Punske Onos Jautakės apsakymo „ Kalėdų močiutė“.  Savaime aišku, jeigu yra Kalėdų Senelis, turi būti ir Kalėdų Močiutė.  Įdomu, ką ji veikia? Visai lengvai atspėsite – Kalėdų Močiutė prieš kalėdas siuva lėles, dažo žaisliukus, mezga vaikučiams raštuotus nėrinius ir vilnones kojines. Žinia, kad ji kepa sausainius papuoštus širdelėmis, snaigėmis ir kakavos milteliais. Likus laiko, ji daro kalėdinius atvirukus ir atlieka dar daug visokių nesuskaičiuojamų darbų, kad kūčių vakarą Kalėdų Senelis viską šitą galėtų įteikti per sapnų dureles kam? – aišku VAIKAM.

Pirmokai, įkvepti geros šviesos, padėjo močiutei Irenai lipdyti sausainėlius, nuoširdžiai fotografavos su Ievutės prosenele, darė eglutei grandinę ir ruošė kalėdinius atvirukus.

Laikas greit prabėgo. Tėveliai pasiilgę savo vaikų pradėjo rinktis jų pasiimti. O čia staigmena... vaikai dar neskuba namo. „Brangieji tėveliai, turite įminti mįslę“.  Pavyzdžiui, tokią: - „Mažas vabalėlis – aukštus namus stato“. Jei mama ar tėtis  atspėjo, kad tai skruzdė,  „išsipirkę“ vaiką, galėjo laimingai važiuotii namo. Su vaikais iškeliavo ir dailus angelėlis, paslaptingai nutūpęs prie vis liesnojančių žvakių.

Nuotaika buvo ištikrųjų išskirtinė. Ievutės močiutė  taip pergyveno susitikimą, kad net eilėraštį sudėjo:

 

Kas čia striksi nuo pat ryto,

Kas čia dedas nematyto ? –

Tai vaikučiai pirmokučiai,

Ponios Natalijos mokinukai.

 

 Bažnytėlėj pastrepsėjo,

Dar maldelę sukalbėjo.

Lyg kiškučiai per laukus –

Pas Ievutę į svečius.

 

Valgėme visi picas,

Žiebėm advento žvakes,

Į grupes pasidalijom,

Gerų darbų mes nebijom.

 

Lipdėm blizgiais atvirukus,

Pynėm eglei papuošalus,

Bet mieliausia už visus –

Kept kvapnius pyragėlius.

 

Kiek žvakučių, tiek vaikučių –

Tiek švelnių, mielų širdučių.

Lig Kalėdų, lig šventų

Jie atsižada ožių.

 

Ir mergaitės, ir berniukai,

Nuostabūs šie mokinukai,

Gal už tai tokie geri,

Kad keturias mokytojas turi.

 

Mokytojoms padėką jaučia,

Jos lyg mamos vaikus glaudžia.

Gėrio, meilės ir švelnumo,

Ugdo širdis lig didumo.